Kaip varlės savaitgalį Vokietijoje leido

Taip jau dviems varlėms pasisekė, kad draugaujant su Ryanair ir Makalium, pavyko gauti lėktuvo bilietus į Brėmeną. Kodėl pasisekė? Todėl, kad kainos varlėms šildė padus – tiesioginis skrydis iš Lietuvos ir atgal nekainavo nė 100 litų, tai kur jau nepasinaudosi tokia proga nuvykti į miestą, kuriame stovi Beck‘s alaus darykla ir kur Grimų Brėmeno muzikantai keliavo! Kartu nutarėm aplankyti kokį nors artimą miestą, turintį didesnį Zoologijos sodą, taikiniu išsirinkome Hannover, susikrovėme kuprines ir, bandydamos nepamiršti, jog būtinai reiks vietinių pasiklausti, ar tikrai rodydami tris ar du pirštus, į viršų kelia kartu ir nykštį, o vietoj plojimo tuksena į stalus, išskriejome.

Brėmenas mus pasitiko drėgnu oru, tačiau nuo lietaus pavyko pasislėpti sinchroniškai tuo pat metu lindint muziejuose – skųstis negalim. Apsigyvenome pas tris studentes vokietaites, gyvenančias nuostabiame bute šalia pat centro (ačiū Couchsurfing‘ui – nakvynė irgi atsiėjo pigiai, atsipirkome saldainiais ir midumi). Truputį kraupinome jas beveik visur vaikčiodamos pėsčiomis: pasirodo, vietiniams yra bėda nueiti 2,5 km per didelį, sutvarkytą ir tikrai įspūdingą parką, turintį savo žemėlapį – Burgerpark, kuriame laksto voverytės, iškastuose tvankinukuose plaukioja antys, pravesti kanalai, tiltai, stovi paminklai, kavinės-rūmai ir auga keista augmenija. Vasarą turėtų atrodyt nuostabiai!

 

Vis dėl to, mūsų hoster‘ės buvo labai mielos, vakare nusivedė į mėgstamiausią studentų gatvelę (kai visos „štrasės“ vidurnaktį jau atrodė miegančios, TEN veiksmas tikrai tebevyko), netgi davė raktą nuo savo buto bei leidosi kankinamos, kai mes n-tąjį kartą prašydavom ištarti „Aladdin und die Wunderlampe“ (kai ištarta tyra vokiečių kalba be akcento tai tikrai skamba kažkaip stebuklingai :D).

Nors buvome tik keturias dienas ir tris naktis, visiškai užsikrėtėme Kalėdine nuotaika – taaaaip gražiai išsičiustę abu miestai, žiemos mugės, karštas vynas su kiekviename jo pardavinėjimo taške vis skirtingais teminiais puodeliais – nuo spalvotų kičinių iki mielų išraižytų molinių (beje, jį perkant buvo įrodyta, jog vokiečiai keldami du pirštus kelia nykštį ir rodomąjį), ledo čiuožyklos, eglutės, mirgu-margu ir minios žmonių.

Gražiausia, kad mugei mieste pasibaigus, viskas labai greitai sutvarkoma – einant 23h pro pagrindinę Brėmeno aikštę sekmadienį nerasi nei vienos besivoliojančios šiukšlės – sunku ir palyginti su liekančiais sąvartynais mūsų kraštuose.

Apskritai Brėmenas be galo švarus ir tvarkingas miestas, netgi visi taksi automobiliai vienodos kreminės spalvos, be jokių aprašinėjimų ar lipdukų, nepriklausomai nuo automobilio markės. Vis tik lyginant Brėmeną ir Hanoverį, Brėmenas man paliko šiltesnį ir jaukesnį įspūdį, pagrinde dėl savo architektūros. 

Ir keista, nors Hanoveris yra mažesnis, jis paliko žymiai didesnio miesto įspūdį – galbūt dėl to, kad gyventojų kone tiek pat , kiek ir erdvesniame Brėmene, o ir ta pati architektūra pasirodė  modernesnė ir šiuolaikiškesnė.

Vis tik dalykas, kurio laukėme labiausiai ir kuris tikrai nenuvylė, buvo Universum mokslo muziejus. Susideda jis iš Special Exhibition dalies, esančios atskirame pastate, pačio banginio formos Universum‘o ir aikštelės bei bokšto lauke – veiklos ten gali rasti tiek, maži, tiek dideli, kadangi visi eksponatai yra interaktyvūs ir viską gali bandyti, liesti, čiupinėti, maigyti, tyrinėti, tiesiog rojus!  

 

Varlės ten prasidavė ištisas šešias valandas ir matyt dar kažką praleido. Bet kaip smagu liesti tornadą, sėdėti žemės drebėjimo kambaryje, eiti per labirintą visiškoje tamsoje, kurti žaibą, stebėti medūzas, vaikščioti po skirtingos temperatūros kambarius, užlipti ant pakylos, kur staiga į tave žiebia šviesos ir plojimai (pasijusk kaip žvaigždė!), šokinėti ant svarstyklių, rungtyniaujant, kuri varlė „prišoks“ daugiau svorio, žaisti su magnetukais ir geležies dulkelėmis, balansuoti ant įvairaus dydžio plokščių ar galiausiai liesti debesį... Ir čia išvardinau tik mažą dalį to, ką pamatai ir patiri Universum muziejuje. Must see!

 

Teko apsilankyti ir Brėmeno Olbers-Planetariume ir šiaip pasidžiaugti, jog miestas myli astronomiją – varlėms tai labai svarbu!

Ne mažiau svarbu – jau minėtoji Beck‘s darykla. Į turą reikia registruotis iš anksto, o kaip mūsų praktika parodė, bandyti apeiti daryklą iš kito galo, nes „gal taip greičiau prieisim visitors centre“, yra labai bloga idėja. Darykla yra DIDELĖ. Lakstyti aplink ją ratais maža džiaugsmo... Po paskaitėlės, poros filmukų ir turo po daryklos muziejų, kiemus, visokius fermentavimo kambarius ir panašiai, sekė ragavimas. Kiekvienas turo dalyvis gavo paragauti 5 rūšių Beck‘s ir Haake-Beck alaus (ir taip, taip, visi stuksena į stalus – šiuos aplodismentus iššaukė naujiena, jog gausime po penktą rūšį) bei po pretzel stick, o varlės įsimylėjo Haake-Beck Kräusen bokalą...

Taigi, turėjome alaus dieną, mokslo dieną, o dieną Hanoveryje paskelbėme gyvūnėlių diena, kadangi didžiąją dalį praleidome Zoo (kas vokiškai tariasi „cū“ :D). Ne kiekvieną dieną pamatysi (nors man keltų tiek pat džiaugsmo ir matomi kiekvieną) bėgantį žirafiuką, žaidžiančius leopardukus, besimaivančias surikatas, ruonių pasirodymą, dėmesio ištroškusį strutį, povą, bandantį įsiveržti į kavinę po uždarytas duris, ir tuo labiau ne kiekvieną dieną gausi paglostyti dramblį (ypač – jo iniciatyva!):

  Buvo gaila išvykti, ypač turint omeny, kad paskutiniąją dieną teikėsi išlįsti saulė, bet susiradusios oro uoste Space shop, pasižadėjusios nusipirkti tuos Kräusen bokalus kitą kartą ir atsisėdusios į lėktuvą visai džiaugėmės – kojų ir nugarų nebejautėm... O leidžiantis Lietuvoje netgi Kaunas prodė gražiąją savo pusę!