kaip varlytė i Australiją nušokavo!

Pradėsiu nuo to, jog šoku lenkų liaudies ansambly „Wilenszczyzna“, todėl nemažai ir pigiai keliauju, bet iki šiol miglotai suvokiu, kad praėjusią vasarą pasisekė pakeliauti po... AUSTRALIJĄ.

Taigi...Pirmiausiai, važiavome ten ne šiaip kaip 21 (tiek mūsų buvo) turistas, o kaip WORLD YOUTH DAY dalyviai. Renginys trūko 2 savaites. Pirmąją savaitę praleidau nuostabioje Culshaw šeimoje kartu su drauge, o antrąją visi piligrimai susitikome Sidnėjuje. Kadangi Brisbane gyvenome šeimoje, galėjome pajusti australiečių gyvenimą „iš vidaus“. Nuoširdžiai draugiški, gana ramaus būdo, mokantys iš savęs pasijuokti – tokie man jie pasirodė. Per daug nenukrypstant nuo temos, norėčiau pridurti, kad su tikrais vietiniais gyventojais, t.y. aborigenais bendrauti neteko, tad pasakoju apie tuos, kurie čia laikomi „įsibrovėliais“. Jeigu ne tu ar tavo tėvai, tai tavo seneliai atvažiavo čia geresnio gyvenimo. Aborigenai čia turi daug privilegijų, gauna pašalpas ar, pavyzdžiui, gali medžioti ir laikyti emu stručius. Bet emu kiaušinius pamatyti ir net paimti į rankas mums su drauge pavyko, aišku, nelegaliai...:)

Turbūt labiausiai į atmintį iš viešnagės Brisbane įsirėžė pažintis su jaunimu iš Kiribati. Taip, aš irgi anksčiau net neįsivaizdavau, kad Okeanijoje egzistuoja tokia valstybė, išsimėčiusi salose, netoli Australijos, kur gyvena vos apie 100 tūkst. žmonių, ir kuri maždaug po 15 metų nuskęs...Kas bus su gyventojais? Juos tikriausiai priglaus Australija. Kiribačiai yra panašių bruožų kaip ir aborigenai – stambaus sudėjimo, merginos su ilgais, liemenį siekiančiais plaukais. Kadangi gyvenome vienoje parapijoje, koncertavome parapijiečių šeimoms, kuriuose gyvenome. Tepalo kvapas, kuri Kiribačiai naudojo prieš pasirodymą, dal ilgai mus persekiojo :)

Sidnėjus, kaip ir pastarasis miestas, pasitiko mus su saule ir šiluma (nepamirškit, pas juos tada buvo žiema) Gyvenimo sąlygos jau nebebuvo tokios komfortiškos ir miegojome mokykloje ant grindų, prausiamės lauko dušuose ir valgėme konservuotą maistą;) Mūsų šefas (kolektyvo vadovas), labai religingas žmogus, nustebino mums leidęs dalyvauti ne visose mišiose, kurių per tą laiką buvo kelios, tad su šokėjais (turim ir chorą) nukeliavome į 100 km nutolusius kalnus Blue Mountains. Ten karstėmės ant eukaliptų, klausėmės aborigeno grojančio Didgeridoo ir grožėjomės kalnais su mėlyna migla.

Sidnėjuje taip pat verta aplankyti Sidnėjaus Akvariumą kur tiesiai tau virš galvos ar po kojomis praplaukia ryklys, ar gali tiesiog sėdėti ir žiūrėti į didžiulį koralinį rifą, besiklausant Karibų piratų soundtrack‘ų.
Bet viskas, kas gerai, greitai baigiasi ir tada...būna dar geriau!!! Jau po WYD nuvažiavome i Melburną. Ten praleidome nuostabias 3 savaites. Ačiū lenkų šeimoms, pas kurias taip ilgai glaudėmės, ačiū jau anksčiau pažinotiems draugams už išvykas ir...parties!!! Koncertai buvo tik keli, todėl laiko turėjome į valias, be to, beveik nesimatėme su griežtuoju šefu ir darėme daug linksmų dalykų: važiavome i Dandenong kalnus, kur iš rankų maitinome papūgas; aplankėme Ballarat miestelį, kur parko tipo zoologijos sode iš rankų šėrėme kengūras ir glaudėme koalą. Ta proga, vakarais šventėme:) Be to, valgėme daug skanių picų, ragavome fish&chips bei aussiepies (nacionalinis patiekalas,pyragaitis su guliašu viduje), gaminome cepelinus, šokome iki ryto ir gėrėm brangų australietišką alų.
Prie Melburno paminėsiu dar apie išvyką i 12 apostles. Tai vieta, kur didžiulės uolos stūgso vandenyne, o bangos įsirėžia į stačius skardžius. Ten pagalvoji, jog pasaulis gal ir ne apskritas...Žemė pasirodo gali „pasibaigti“.

GAMTA! Taip, būtent dėl jos čia verta važiuoti, todėl ir neminėjau architektūros paminklų, seniausiems iš kurių vos apie 200 metų. Užtat parkų su neįprasta mūsų akiai augmenija ir gyvūnija apstu! Važiuoji į 12 apostols ir pamatai aukštai aukštai ant eukalipto koalą, kas, kaip mums paaiškino, ten laaaabai retas reiškinys..O palmių alėjos, ananasų plantacijos, ar citrina nuskinta tiesiai iš kiemo darželio – įprasta.

Melburne jau buvo šalčiau, todėl skolinomės pirštines ir šiltas striukes gaminant taip mėgstamus barbeque. Stovi sau didelis grilis miške ar prie ežero, įjungi mygtuką ir jis karštas, gaminkitės į sveikatą! Beje, jeigu esate mėgėjas skaniai pavalgyti, būtinai užsukite i Victoria Market Melburno centre. Čia pigiai nusipirksite ne tik avienos (apie 8 AUS dolerių) , kiaulienos ar jūros gėrybių, bet ir suvenyrų, kuriuos kinai čia pardavinėja net kelis kartus pigiau negu jie kainuoja populiariuose austrlian gifts parduotuvėse.

Tačiau...kelionė tam ir kelionė, kad pasibaigtų ir grįžtume namo su pilnu lagaminu made in china suvenyrų, 8GB nuotraukų bei gerais prisiminimais, nes blogi pasimiršta jau po kokios savaitės. Todėl dėkoju dėstytojui, kad „privertė“ padaryti šį įrašą ir mintimis grįžti i žiemiškai šiltus antipodus, kur net mėnulis matomas apverstas.

• Gali pasirodyti įdomu:
  Beveik visi klausinėję, iš kur atvažiavome, žinojo, kur yra Lietuva:)
  Eurovizija ten be galo populiari. (iš ten apie Lietuvą turbūt ir sužinojo)
  Labai mėgsta sportą ir daug sportuoja
  O vanduo ten nubėga į tą pačią pusę kaip ir pas mus:)))) (Kas matė tą Simpsonų seriją, supras)

Varlininkavimas Taizé

Taizé yra vieta, į kurią žmonės iš viso pasaulio susirenka melstis. Teoriškai – taip. Bet kažin, kiek tokių pavyzdžių realiai egzistuoja, nes tam mažam mažam kaimely Prancūzijos gūdumoje, kuriame realiai gyvena apie 200 žmonių, yra daug įdomesnės veiklos.

Dažniausiai į Taizé atvykstama savaitei. Žinoma, niekas nedraudžia ten pasilikti ir ilgiau, bet nors ir įpusėjus savaitei, jau pabosta taizietiška rutina, išvykstant vis tiek ima pavydas, žiūrint į naujai atvykstančius.

Taigi kaip atrodo ta rutina?

Dienos džiaugsmas ir kartu ne-džiaugsmas – laukti maisto. Nors valgyt duoda 5 kartus per dieną ir maistas tikrai skanus, turint omeny, kad gaminamas keliems tūkstančiams žmonių iš karto, bet to maisto laukimas tampa pakankamai kankinančiu dalyku, prisiminus eiles ir karštį.

Pamaldos bažnyčioje iš pradžių irgi daro įspūdį: baisiai didelė patalpa ir be galo daug žmonių, sėdinčių ant žemės. Visos pamaldos susideda tik iš giesmių įvairiausiomis kalbomis, tad labai smagu laužyt liežuvį bandant išdainuot nesuprantamus žodžius. :D

Taize galima būti arba naudingu, arba ne. Pasirinkus pastarąjį variantą, užteks nueit pavalgyt, atsėdėt pamaldas ir visą likusį laiką lindėt palapinėj arba barake. Bet! Taizé suteikia daug progų save išreikšti dirbant. Galima rinktis tarp indų plovimo, maisto dalinimo, tualetų valymo, šiukšlių rinkimo, bažnyčios valymo ir pan. :D Kai važiuodama apie tai išgirdau, pagalvojau: „O ne! Ir kas mane čia nešė...“ Bet dabar sakau, kaip sako visi: "Tai daug smagiau, nei galėtų pasirodyt" :)

Valymo punktas net dainą turėjo tam reikalui, kuri tikrai įstrigdavo visai dienai, o su daina kaip ir lengviau :D

Bedainuojant ir besijuokiant visi darbai nusidirba tikrai greitai, išskyrus tik indų plovimą. Atrodo, jau viskas, jau baigėm, tai ne, atneša dar kalną lėkščių... Kažkurį vakarą išplovėm 5000 lėkščių, va tada tikrai jautėsi ir kojų skausmas ir bendras nuovargis.

Kadangi į Taizé suvažiuoja žmonių tikrai iš viso pasaulio, rengiami šalių/žemynų spektakliukai, pristatant nacionalinius šokius, dainas, istoriją ar net aukojimo apeigas.

Ir galiausiai, BAZAR‘as: lietuvaičių centrinis taškas kabinant italus. Iki tam tikros valandos BAZAR‘e vyksta viskas – šokiai, dainos ir žaidimai. Kiekviena tauta bando sudominti savom dainom, bet kažkodėl tik visokiem italam ir ispanam tai sekasi. Įdomu, kodėl?

Ir tada būna TYLOS metas. Rytas: vėl viskas iš naujo.

Aišku, kad būtų linksmiau, galima kokiai dienai pabėgt iš Taizé ir pasižvalgyt po Prancūzijos apylinkes, kurioms grožio tikrai nestinga.

Arba likt vietoj ir durniuot savaip :D

Kaip varlytė į Romą nušokavo

Gal dėl to, kad šiandien dar nepietavau, o galbūt dėl to, kad visą savaitgalį valgiau tik picas, pirmas dalykas, atėjęs galvon prisiminus kelionę į Italijos sostinę, yra maistas - lazanijos, makaronai su jūrų gėrybėmis, tikri tikri šokoladiniai ledai, nuo kurių persivalgai ir kurių į ragelį tau pakabina su milžiniška lopeta, ėriukas su špinatais, balta duona, sūriai ir dangiško skonio picos, mmm... Viskas, jau noriu atgal!
Antras dalykas, kurį išsyk prisimenu, yra kopimas į šv. Petro Bazilikos kupolą. Pati Bazilika tiek iš vidaus atrodo be galo įspūdingai (iki lubų tave skiria beveik 120 metrų!), tiek iš išorės, nors daugiausiai mano taškų reginių prasme susirenka vaizdas į Vatikaną ir Romą žvelgiant nuo paties kupolo. Vis tik kone 15 minučių trunkantis lipimas į ten yra nepamirštamas – iš pradžių eini plačiu vos kylančiu taku, vėliau tai virsta į laiptus ir jų DAUG. Viskas ratu ir galvoji, kada pradės suktis galva. Lipi vienokiais laiptais, tada lipi kitokiais, tada dar kitokiais ir dar kitokiais (tiesa, iki kažkurios vietos yra liftas, but it‘s for weaklings). Visą laiką sienos siaurėja, o kažkuriuo metu jos tiesiog palinksta (valio, kupolas!) ir turi eiti ne itin patogiai palinkęs į dešinę, nes jau nebėra pakankamai vietos nuo vienos sienos iki kitos dviems žmonėms. Galiausiai po dar poros rūšių laiptų gauni įvijus siaurus siaurutėlaičius laiptelius su per vidurį permesta virve ir kai įveiki šitą klaustrofobijos išbandymą, atsiveria VISKAS!

 

Kitas nuostabus dalykas, toli nenueinant nuo Bazilikos, buvo Vatikano muziejai ir labai rekomenduočiau stengtis nepatekti ten be gido. Savo kainą, deja, jie turi, tačiau dvi gėrybės - su jais praeini be stovėjimo beprotiškose eilėse ir gauni daaaaug informacijos (mes buvom "kankinami" apie tris valandas, po kurių leido ganytis kur nenuėjom arba sugrįžti kur norim patiems, bet tam tikrai reikia atsidavimo, nes o, kiek ten visko DAUG). O jau Siksto koplyčia!~~

Todėl mane labai padžiugino rajonas, esantis aplink Nacionalinį Modernaus Meno muziejų ir Zoologijos sodą - po kelių dienų košės aplink Koliziejų, šv. Petro Baziliką, Panteoną, pagrindinius fontanus ir obeliskus, visa ta miesto dalis man buvo toookia atgaiva ir grožio salelė, ir ypač dėl to, kad neturi su tuo grožiu dalintis šimtais žmonių aplink.
O jau Zoo-sodas! Tiksliau,  Bioparkas , kadangi be gyvūnijos ten buvo ir nemažai įdomios augalijos, nors mano dėmesį visiškai sukaustė gyvūnai. Ypač drambliai - per kelias minutes buvo pademonstruoti gal penki straublių panaudojimo būdai. Nors man, kaip žirafų fanei, jos buvo paaačios gražiausios :) Ypač todėl, kad jų buvo tiek mažų, tiek didelių, ant Bioparko bilietų, ant jų logo ir dar interneto svetainėje! 

Be abejo, ne viskas buvo taip jau rožėmis ir žirafomis klota, pavyzdžiui eismas ir parkavimosi ypatumai nesiliovė stebinti manęs visą viešnagės Romoje laiką, nes bent kelis kartus vos pati buvau nepartrenkta eidama per žalią šviesą, o vaizdai, kur vairuotojas šaukia ir skėrysčiojasi ant vargšo pėsčiojo, irgi gan dažnas reiškinys. Vis tik dauguma viešose vietose būnančių italų pasirodė šilti žmonės, netgi nepriklausomai nuo to, ar randi bendrą kalbą, kuria gali susišnekėti, ar ne, todėl labai malonu prisiminti policininką, kuris lėtai aiškino, kad mūsų žemėlapyje yra klaida (keista, bet ir buvo), prduotuvytės centre paradvėją, leidusią išragauti visus likerius su grapa, kol išsirinkom, kurie skaniausi ir verčiausi parsivežti, Bioparko kavinės savininkę, pamačiusią, kad užsisakom mėsos patiekalą be duonos, nes nebeužtenkam pinigų ir atnešusią mums suvalgyti pusę savo virtuvės, gatvėj iš pasalų tau rišantį Italijos vėliavos splvų apyrankes dėdę, kurį litai nudžiugina tiek pat, kiek ir eurai (na gerai, vis tik šioje situacijoje manau, jog jis nežino lito ir euro santykio...), visus pardavėjus supermarketuose, kurie savo gera nuotaika, atsipalaidavimu  ir šypsena užkrečia kiekvieną (!) pirkėją, ir padedanti lyti lietų, kuris per pusę minutės iššaukia skėčių pardavėjus kas tris žingsnius. 

Ir, mano nuostabai, tai yra ne tik nuostabių vynų, bet ir labai skanaus - Peroni alaus kraštas!